Vakar tikrai nebe pirmą sykį aštriai iškilo Klausimas, ar eiti į Kino Peržiūrą, šįkart garbaus režisieriaus garsaus filmo, kai toks puikus oras. Tiesiog negaliu lįsti į tamsią tvankią salę, kai gamta rėkia spalvomis. Kita vertus, Pažindintis su Klasika irgi kaip ir derėtų. Visiškai susipjovė natūros ir kultūros Poreikiai. Spalvoti medžiai vs. ant balto ekrano projektuojamas nespalvotas vaizdas. Vilnius pavakario saulėje ir žmonės šalia vs. nepažįstamo miesto vaizdai ir tegu ir meistriškai sukonstruoti personažai. Aš buvau labiau už kaštonų ir lapų spardymą parkelyje, Marija dvejojo, gal geriau eiti Pasėdiniuot vakarėlyje. Kultūrai grėsė visiškas pralaimėjimas.
Bet visgi sutelkėme valią ir nuėjome į Peržiūrą. Negalėjau susikaupti. Saulė lindo pro storas užuolaidas ir blyškino stambius planus, tirpdė studijinius interjerus. Trūko oro. Marija ryžtingai atsistojo ir išėjo į vakarėlį. Aš kažkodėl likau, nors aiškiai pasikankinti. Kėdė nepatogi, priešais sėdintis žaliūkas užstojo pusę ekrano. Pripažinsiu, meistro darbe be paviršinio naratyvo nieko neįžvelgiau.
Filmui pasibaigus pati pirma moviau iš salės. Jau buvo šalta. Pasikeiksnojau, nes net ir tamsoje buvo aišku, kad Kažkas Svarbaus ir Apčiuopiamo liko neišgyventa.
Ir pasižadėjau, kad nuo šiol kinas bus tik tamsiais, šaltais, žvarbiais vakarais, ne kitaip. Jokių Kino Pavasarių.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą